2017 m. spalio 6 d.

Tvėrėjo Andriaus pradžia ir tvėryba.

     Jau ir pats dorai nepamenu, kada pradėjau užsiiminėti daile. Iš mamos pasakojimų žinau, kad dar "ganydamas" naktipuodį mėgdavau žaisti su dažais - visas išsitepliodavau nuo galvos iki kojų. Paaugus ir pramokus vaikščioti sekė sienos - visos kiek galima pasiekti rankomis būdavo išmargintos. Labai patiko paliekamas piešimo priemonės pėdsakas, nesvarbu kur, svarbiausia, kad buvo ant ko. Pamenu, kartą mažiuką dar pyplį mama trumpam paliko ir išėjo iki parduotuvės. Kuomet grįžo ir dar kaimyno ko tais užsuko - jų laukė iš kojų kertantis vaizdinys - visa virtuve buvo išdekoruota mamos ryškiai raudonu lūpdažiu (virtuvės sienos - baltos spalvos), pats kūrėjas (aš) - taip pat nuo galvos iki kojų. Kaimynė tada atsitiktinai užsukusi į svečius ir pamačius reginį "krito iš padų".
      Visados šalia saujos čiulptukų turėdavau saują rašymo priemonių - tušinukų, flomasterių. Ir dirbdavau suplukęs. Išvis smagu būdavo, kai išsižiojęs stebėdavau, kaip piešia mama. Nelengvas darbas jai teko - pastoviai prisvilęs su įvairiausiais prašymais, kaip antai - nupiešk man mašiną, nupiešk žmogų...nelengva būt gimdytoju - turi viską mokėti..(nekantriai laukiu, kada manasis sūnus ims to paties reikalauti iš manęs, - mamai nelabai rūpi paišymai). Na prisižiūrėjęs parodomųjų mamos tvarinių su entuziazmu griebdavausi darbo - bandydavau kopijuoti tai ką pamačiau, kaip išeidavo, kurdavau savo variantus. Buvo sunku, tačiau įdomu. Perkūnas žinojo, kad tai tęsis ir iki šių dienų. 
       Mokykloje kaip dailės specas nepasižymėjau - klasėje buvo keletas mergaičių kurios tikrai gražiai piešė, klasiokas iš paralelinės klasės raitė puikiausias karikatūras ir šaržus, - baltas pavydas ėmė. Gal konkurenciją jutau gal ką, bet nesiveržiau labai jau jas aplenkti ar kitaip su jomis varžytis. Tiesa, visiškai atsiriboti nuo piešimo galimybių demonstravimo mokykloje, klasėje nepavyko - savarankiškai leisdavau klasės sienlaikraštį, kuriame talpindavau paties sukurtus komiksus ar šiaip paišaliojimus. Tėvai ir mokytojai agitavo lankyti meno mokyklą - bet neprisirengiau - buvau didelis namisėda, o į meno mokyklą reikėjo vykti iš mano gyvenvietės į rajono centrą net 24 km. Tuomet buvau gal kokioj 5 klasėje. Tai jau ne mano būdui kur ten lakstyti. Geriau aš darbavausi namie. 
       Tuo pat metu domino poezija (ir dar kokį 10 metų po to), kaip pasiutęs rašiau eilėraščius, juos skaitydavau per mokyklos šventes, spausdindavau rajono periodiniuose leidiniuose, mėgau kuistis prie popierinių darbelių - įvairių maketų, modelių ar realių mašinų kopijų. Pridariau jų gyvą galybę - netilpo į mano kambarį. Kartą net viso miestelio maketą pasigaminau su smulkiomis detalėmis - namais, medžiais, stulpais, transporto priemonėmis... Kaip kingkongas po kambarį tada vaikščiodavau kad nenuminčiau kokio savo tvarinio nes vietos praeiti tada praktiškai neliko. Užkrėčiau tuo ir savo jaunesniuosius brolį ir sesę. Tačiau ilgainiui pernelyg tuo nesusidomėjo, nors piešė neblogai. 
       Baiginėdamas vidurinę mokyklą, jau 11 klasėje žinojau - būsiu mokytojas. Beliko apsispręsti kokio dalyko? Kadangi tikslieji mokslai sekėsi nekaip (švelniai pasakyta - išvis jie nesisekė, nors daug dirbau) o ir knygų graužiku irgi nebuvau, liko vienintelė išeitis - dailė. Ir toliau sau paišinėjau. Naivūs kaip pagalvoju dabar tie mano piešiniai, kaip ir eilėraščiai, tokie paprasti, gerietiški, bet nuoširdūs. Jei ne lemtinga pažintis su kaimynų senolių anūkais iš Šiaulių, kažin kaip būtų toliau pasisukęs mano piešimo ir kūrybos kelias. 
       Tada vasaromis ištisai bendraudavome su jais - net tėvus siutindavo, kad daugiau laiko praleisdavome pas draugus nei namie. Vieno iš jų tėvas buvo Šiaulių tuometinio pedagoginio instituto matematikos fakulteto dekanas. Tai per jį sužinojau apie tame institute esantį dailės fakultetą. Nuvykau tenai apsižvalgyti - patiko. Nuvežiau savo tvarinių parodyti. Fakulteto dekanas (tuomet - R. Garbačiauskas) pakraipė galvą - sako - noras yra - padarysim iš tavęs žmogų. Na sakau kas bus - tas, bet po 12 klasių atvarau į Šiaulius. Jokios kitos minties ir nebuvo. Visus metus intensyviai ruošiausi stojamiesiems egzaminams. Kiekvieną šeštadienį veždavau savo tvarinius parodyti į Šiaulius ir ten atkakliai darbuodavausi. Smagu buvo.    
       Taip tapau Šiaulių pedagoginio instituto dailės fakulteto pirmakursiu. Aišku ne iškarto, o po gero mėnesio, praleisto instituto bendrabutyje - "barake" per stojamuosius egzaminus. Reikėjo laikyti 3 praktinės veiklos stojamuosius egzaminus - piešimo, tapybos, braižybos ir pagal surinktą bendrą balų kiekio vidurkį buvo lemiama kam likti kelyje į studijas. Konkurencija buvo nesvietiška - 9 žmonės į 1 vietą. Prasmukau tarp jų. 
         Studijų metai padarė savo - iš paprasto kaimo pacano pasidariau laisvesnis, į daugelį supančių dalykų pradėjau žvelgti kitu kampu. Daug, labai daug dirbau. Atvykau į miestą sudijuoti, o ne studentauti. Darbas padėjo. Susipažinau su daugybe puikių dėstytojų, jų kūryba. Klausydavau kiekvieno jų postringavimo apie meną, požiūrį į dailininko asmenį, neįkainojamų pamokymų. Nepamirštamos iki šiol lankytos parodos miesto parodų galerijose, kuomet po paskaitų grupė susimetę savo mantą skubėdavome į kūrinių pristatymus. Turėjau daug puikių grupiokų, kurie irgi įtakojo mano, kaip besiformuojančio kūrėjo asmenybę. 
      Dabar aš - mokytojas, dirbantis mokykloje jau šešiolikti metai. Baisu darosi, kai pagalvoju, koks aš senas, palyginti su tais, kurie dar tik žvalgosi į savo ateitį. Iki šiol negaliu ramiai praeiti pro parodų sales, kuomet svečiuojuosi didmiesčiuose, kaip ir pro knygynuose esančių meno skyrių lentynas. Nenorėdamas apkerpėti provincijoje, stengiuosi savo veiklą pagyvinti karts nuo karto surengdamas savo tvarinių, savo mokinių darbukų temines parodas, ragindamas juos kurti ir neslėpti to. Noriu jiems duoti galbūt tai, ko pačiam nepavyko pasiekti mokykloje ar ką turiu sukaupęs gero savo veikloje.  
     Mokinių darbai kartais tampa ir įkvėpimo šaltiniu! Vaikai turi savo kūriniuose kažkokį nesugadintą kūrybinį pradą ir užtaisą, kurio negaliu nepastebėti. Nelaikau savęs dailininku (norint juo būti reiktų mest darbą mokykloje, ir verstis vien iš kūrybos, kas atsilieptų finansinei padėčiai šeimoje), greičiau mėgstančiu dailę, vaizduojamąją kūrybą, krapštymąsi prie menų. Už tai ir kūrybinis vardas - "tvėrėjas" atsirado ir prieš porą metų galutinai įsitvirtino - būtent nuo tvėrimo (reikia suprasti kažko apčiuopiamo padarymo, sukūrimo; tverti - tai kurti, atrasti, atlikti ar tversiu tvorą, ar tversiu pieštą paveiksliuką, gal skulptūrą ar tapybos kūrinį...) savaiminio kūrybos proceso. 
      Tvėrėjas - (prašau nepainioti - ne tas "kur ant debesies sėdi", pretenzijų į SU-tvėrėjo autoritetą neturiu ir nenorėčiau (juk sakoma, kad ne šventieji puodus lipdo...), kad šis kūrybinis vardas būtų su juo tapatinamas) nes nuolatos vis kažką Kuriu, Ieškau, Mąstau, Konstruoju ir šis pavadinimas man patinka. Patį procesą vadinu sąlygiškai - tvėrimu. Net posakiai prilipo jau tokie - va pritvėriau, darbar tveriu... Rezultatas - ne tik tvertos tvoros :), o iš kažko (kartais atrodo nieko atsiranda naujas kūrinys - tvėrinys)... Prisimenu savo kūrybinio pseudonimo paieškas: apmąstyti buvo visokie variantai, susiję su kūryba - dailininku negaliu vadintis - nes neturiu tokio diplomo, menininku irgi nesu, nes pragyvenu iš valdiškos algos, tautodailininku norint būti reikia stot į sąjungą, tai galų gale liko vienas - Tvėrėjas - veikiantis (tveriantis) kūryboje. Norėjos kokio nors išskirtinio paprasto lietuviško žodžio - taip ir liko...     
     Kasdienė mano veikla - persunkta kūrybinių minčių ir sumanymų. Baisu kartais, kad vieno gyvenimo žmogui per maža, norint nuveikti ką nors daugiau nei paprastai būti... 



Komentarų nėra: