2013 m. liepos 11 d.

Pasivaikščiojimas po Kaltinėnus

    Pagal vikipedijos žinyklą - Kaltinėnai – miestelis Šilalės rajono savivaldybės teritorijoje, prie Šilalės-Kelmės kelio ir Žemaičių plentoŽemaičių aukštumos priekalnėje (formalios informacijos daugiau http://lt.wikipedia.org/wiki/Kaltin%C4%97nai). Aš gi nusprendžiau pasivaikščioti po šį miestelį ne kaip užklydėlis turistas ar keliautojas, o kaip dalį gyvenimo 20 metų čia praleidęs asmuo. Tad ir pats pasivaikščiojimas kiek kitoks, toks savas. Nors jau bus dešimtmetis, kai čia užsuku tik prabėgomis, lyg lėkdamas pro šalį... Tai aišku, asmeninė interpretacija, nebūtinai kam nors gera ir patinkanti...
    Virtualiam pasivaikščiojimui labai pasitarnauja šiandienos interneto stebuklas - gūglės žemėlapiai (pats niekaip neprisverčiau paimti į rankas fotoaparato ir praeiti realiai visą suplanuotą maršrutą, kaip visada laikas ne naudai...), pagaliau apraizgę ir Lietuvą bei jos provincijas. Aišku, laikas ir žmonės keičia tą aplinką, kartais neatpažįstamai, tad net po kurio laiko grįžęs į tą pat vietą, gali ir užtikti kažką naujo. Tie patys Kaltinėnai, tačiau jau ir kiti. Kažkas pasikeitė, gal aš pasikeičiau... Mano pasivaikščiojimo versija, tokia ekskursija. O kaip žinoma jau nuo seno, kiek žmonių, tiek versijų. Kiek gyvenimų, tiek ir požiūrių. Tokios ekskursijos niekur kitur negausite ir joks gidas nepapasakos apie miestelį taip kaip bus išguldyta sekančiose eilutėse. Važiuojam! 


Bendras vaizdas iš palydovo. Miestelis nedidelis, kelios gatvės, gyventojų dabar ko gero nebėra nė tūkstančio...




     Sustoju kelyje ties Kaltinėnų vakariniu riboženkliu, nuo Žemaičių plento, vykdamas iš Šilalės. Gūglistai kiek persistengė, paskelbę apie anonimiškumo užtikrinimo politiką - sąžiningai užtrynė ne tik savo nuotraukose matomų žmonių veidus, bet ir gyvenviečių ar objektų pavadinimus... Keistuoliai, o dar sakosi, kad jų virtualūs žemėlapiai pravers turistaujantiems... Tolumoje dešinėje matosi šimtametės miestelio kapinės, vaikystėje skersia išilgai išvaikščiotos, tyrinėjant užrašus ant paminklų. Dabar naujausios kapinės jau įrengtos ir kairėje Kapų gatvės pusėje. Žiauru... gyvųjų gyvenvietės mažėja, mirusiųjų plečiasi, ypač tokiuose mažuose miesteliuose kaip šis...         
     Kairėje matyti buvusios ilgametės Kaltinėnų bažnyčios "pročkos" (neįsivaizduoju, kaip lietuviškai skambėtų) ir šiaip atsidėjusios davatkos Bridikienės (ar bėra gyva nežinau) namas, prieš keletą metų kapitaliai restauruotas... Toliau už jos ant kalvelės tokio Montrimo arba "dėdės ruginiais antakiais" (taip vadinome vaikystėje dėl pastarojo ypatingai vešlių ir šviesių, tarsi rugiai, antakių)  mūrinė troba (2016 duomenimis jau keleri metai parduota ir turi naujus šeimininkus).
      




      
     Dabar kairėje yra mano minėtos naujosios miestelio kapinės. Foto daryta 2012 m. kai dar nieko nebuvo. Kairėje matyti ir Karvių kalnas.


      Karvių kalnas. Juokais. Taip jį vadinome vaikystėje, dėl ant jo kasmet šiltuoju metų laiku besiganančių būrio (gal koks keliasdešimt ar net visas šimtas atrodė) kolūkiečių karvių. Kas vakarą visi kaimiečiai sugužėdavo ant šios kalvos nešini juodos duonos riekėmis kviesdavo ir melždavo savo karves. Neapsakomas reginys... Žiemą kalva virsdavo žiemos pramogų vieta - rogėmis, slidėmis apsirūpinę miestelio vaikai ir jaunimas leisdavosi žemyn kaip pasiutę, nė tvoros nestabdydavo... Dabar ten irgi ganosi kažkieno karvės, tiesa, tik kelios... Šalikelėj, pražioję savo perpildytus nasrus, stoviniuoja šiukšlių konteineriai, nuolatos sąžiningai pripildomi kapus tvarkančiųjų ir tinginčių konteinerius įsigyti vietinių gyventojų ar prašalaičių...
           



     Miestelyje netrūksta senų pastatų, tokių kaip šie, stebuklingai nesupleškėjusių gaisruose. Anas mėlynas kairėje - šimtametis, dešinysis, senosios Marcinkienės namelis. Dabar tokiuose namuose įsikūrę socialiai remtini asmenys, bei gi kiti dykaduoniai ar savo laiku nesusipratę visuomenės elementai, dažnai mėgstantys žiūrėti į gyvenimą pro baltosios butelio dugną ar pro žaibo alaus "pliauzės" rudą plastiką... va tep vat...




     Tėviškė. Taip. Tėviškė. Antroji mano gyvenvietė miestelyje, kada tėvai nusprendė persikraustyti iš nuomojamo darbinio kambarėlio tuometėje Kaltinėnų pieninėje... Po dešimtmečio gyvenimo, nusprendus, kad jaunai šeimai vietos mažoka, parduota ir pradėtas statyti naujas namas kitame miestelio krašte. Daug smagių išdaigų ir nuotykių čia nutikę... smagu prisiminti. Tarybiniais metais miestelio gatvės dar nebuvo asfaltuotos, sodas buvo vešlus ir tankiai sužėlęs. Patogu būdavo vaikui stebėti gatvėje vykstantį gyvenimą. Pavyzdžiui, kiekvieną pavasarį visi užsitverdavo ar kitaip saugodavo savo kiemus - iš kitos miestelio pusės būdavo genamos kolūkio karvių bandos - šimtai karvių, keldamos dulkes ir triukšmą varydavosi link ganymosi vietų. Reginys įspūdingas! O tu stovi su pagaikščiu ir saugai, kad kokio pasibaidžiusi raguotoji neįmaurotų kieman. 
      Smagu būdavo stebėti pravažiuojančius automobilius, kolūkio traktorius... netgi ralis yra vykęs miestelio gatvėmis - pravažiuojantys margaspalviai lenktyniniai "žiguliai" ir "moskvičiai", "volgos" kėlė nemenką vietinių susidomėjimą... Patys mėgdavome pasivažinėti pasikabinę ant kolūkio javų kombainų "uodegų" (galinė kombaino dalis, kurioje javapjūtės metu kaupiamas tam tikras kiekis nupjautų šiaudų)... Žiemą į esančią apledėjusia kalvelę su vargais kildavo automobiliai... Pakalnėn nusileidimas - ir laimės dalykas... - sykį ten nuslydo didžiulis traktorius "kiroviecas" su priekaba, nusinešdamas visą medinę kaimyno Mažutavičiaus tvorą... 
       Kiaurus metus nori nenori stebėdavom laidotuves - sodyba stovi netoli miestelio kapinių. Kraupiai įdomus vaizdas vaikui... ir šuniui, kurį tuomet laikėme - anas kaip pablūdęs kaukdavo įkandin dūdų orkestrui lydinčiam velionį...
      



      Priešais tėviškės sodybą - Mažutavičiaus gyvenimas. Kaip įprasta, vietiniai, mažakalbiai žemaičiai, dažnai viens kito nevadino tikrosiomis pavardėmis, tai ir iš Mažutavičiaus gavosi Mažutis... Per šitą kiemą patekdavome prie šaltinio, vietinių dar kažkodėl Magduše vadinamo, iš kurio nešdavome kibirais vandenį, kol sodyboje nebuvo centrinio vandentiekio. Geras vandenėlis, šaltas. Pareidami saugodavomės šuns Marso, kuris baisiai piktas buvo. Čia gyveno ir vaikytės pažįstamas Egis, vyresnis gal dešimčia ar daugiau metų berniokas, šiurpindavęs gatvę savo lakstymais motociklu "Čezet". Ko gero "kelių erelių" būta jau anuomet...;)




      Toliau paėjus sankryža kairėn. Matyti lygtais Medvėgalio gatvė (važiuojant ją o toliau lauko keliuku galima pasiekti įžymųjį Medvėgalio kalną), dar Raguva vadinama, dėl savo itin stačių šlaitų abipus kelio. Amžinai dėl lietaus ir į kalną, pro Simeno sodybą kylančio kelio užnešama smėlio, nepaisant to, kad jau kuris laikas išasfaltuota. Smėlio prineša vos ne iki miestelio centro. Anuomet gyvenant čia tekdavo nemažai paplušėti, kol tvarkant gatvę (o tai darydavo kiekvienas ties savo sodybų riba) nukasdavai smėlio sluoksnį, kuris po gerų liūčių būdavo iki sprindžio storio. Dešiniau Medvėgalio gatvės matyti Parko gatvės posūkis. Ten dar sugrįšiu...
      



    Judu toliau centro link. Kapų gatvė. Pavadinimas užmušantis... ano laikmečio gatvių krikštatėviai nesivargino dėl gatvių pavadinimų... Anksčiau buvo labai apaugusi medžiais. Pastaraisiais metais daugelio gyvenviečių  apėmęs koks tai virusas - pjauti šalin senus medžius ir nieko nesodinti ar užkaišioti menkais krūmasi irgi tujomis... Nebeliko senų liepų, augusių kairėje gatvės pusėje, lydėdavusių į mokyklą ir atgal...




     Šiame name kadaise buvo įsikūrusi apylinkės veterinarinė vaistinė. Dirbo joje toks drūtas kolūkio veterinaras Gestautas, vėliau vieno vietinio pramintas Šerifu. Dabar ir jau daugiau nei koks dvidešimtmetis - gyvenamasis namas. 



      Pirmoji tėviškė. Pieninė. Tėvai, darbavęsi pieninėje (vairuotoju ir laborante) pradžioje bendro šeimyninio gyvenimo buvo gavę, dabartiniais terminais - tarnybinį butą, atsiprašant (butu kažkaip neapsiverčia liežuvis to ploto pavadinti). Čia žengiau pirmuosius žingsnius kaip kaltinėniškis. Po poros metų išsikėlėme į anksčiau minėtą sodybą prie miestelio kapų. Tikslaus pavadinimo nepamenu, bet šis kompleksas vadinamas vietinių tiesiog pienine. Dabar čia karaliauja žemaitijos pienas, pastatai sunykę, gal net keli savininkai, kuriems nusišvilpt ant turimo turto likimo...
     Anksčiau čia buvo galingas pagal tos vietos maisto mastelį pramonės taškas, jei taip galima pavadinti. Buvo priimamas surinktas kolūkio ir gyventojų pristatomas pienas, gaminami pasakiško skonio džiovinti varškės sūreliai su kmynais.... niam niam, seilė tįsta prisiminus... Žmonės rinkdavosi, bendraudavo. Kiekvieną dieną zujo tuntai gazikiukų pienovežių. Čia galėjai sužinoti visas naujausias krašto žinias ir paskalas. Dabar matau tik buvusios žmonių buvimo vietos griuvėsius. Kadais šalia pieninės stovėjo aukštas mūrinis kaminas, kurį po privatizacijos kažin kas (ar tai vietinis nenuorama Nomgadas) nusigriovė, buvo galinga katilinė su kuro saugykla... Apie pienininkų balius vasarą po pieninės parkelio eglaitėmis ir prie netoliese esančio upelio sklido legendos... Apie tai jei galėtų, turbūt daug papasakotų ta metalinė moteriškė su paukščiu ant delno, nuo pastato sienos, kažkaip stebuklingai užsilikusi nuo "anų laikų" (metalistams matyt per daug vargo pasirodė lupti geležį iš aukštai, tad  dėl meno kiekio ir galimos uždarbės spjovė ir paliko ramybėje)...




      Kitas praeityje garsus pastatas - liaudiškai vadinamas Buitinis. Dabar čia gyvenamas namas. Pas kutinį kartą apgyventas Vitartų (kiek man žinoma). Anksčiau  čia veikė kirpykla (ne vieną kartą mokyklos laikais teko nešti kudlas padailinti), siuvykla, valykla... Registratūroje pasitikdavo tokia keista registratorė Vitkienė dideliais dantimis... po to kas kur... Po to kurį laiką veikė vieno kaltinėniškio Kinderio "lariokas" - pirmaisiais nepriklauomybės nuo sovietų metais maisto prekių krautuvėlė. Joje galėjai įsigyti visokio vakarietiško šlamšto - alaus "faxe", belekokių "kramtoškių" (ten palikau savo pirmąjį mokinio honorarą už dalyvavimą kažkokioje darbų parodoje - prisipirkau už 200 "vagnorkių"- tokie laikini pinigai - talonais anuomet vadinti, kramtomos gumos su automobilių paveiksliukais viduje, kuriais mainydavomės mokykloje ir kolekcionuodavom), šokoladinių batonėlių ir jau nebepamenu ko dar...



    Priešais buitinį, šalia pieninės (gyvena kaip ir kadais) toks Naruševičius su žmona Albina, kurią pravardžiuodavom Bulbusia... O čia jo žymusis garažas. O tame garaže, (nežinau kaip dabar) jis laikydavo 24-ojo modelio ryškiai mėlynos spalvos "Volgą". Daugiau tokios niekus neteko matyti. Mums, vaikėzams, tai buvo įdomu ir įspūdinga. O kaip jis ją šluostydavo, kaip aplink ją tupinėdavo! Tiesa, važinėjant matydavom labai retai... 




   Pagaliau viena iš dviejų didžiųjų miestelio sankryžų - Kapų - Tiesiosios gatvių sankryža. Kairėje buvusi parduotuvė, kurioje tarybiniais laikais galėdavai įsigyti keistai maloniai gamykla  kvepiančių žaislų, galanterijos gaminių, kanceliarinių dalykų...Kažkada nuo tuometės pardavėjos Marytės esu gavęs velnių už tai kad išverčiau žaislus besikuisdamas po lentyną... Dar ten gyveno toks priedurnis senas klebonas altaristas...  Dabar pastatą valdo greičiausiai toks Jurgaitis, buvęs (o gal ir tebesamas) bažnyčios zakristijonas, po klebono Linkevičiaus perkėlimo kiton parapijon,  ten buvo įrengęs šarvojimo salę, bei gi lakstęs su nuosavu  katafalku  po apylinkes; keletą kartų bandė parduoti, bet 1938 m. gimimo statiniui ne taip lengva rast šeimininką kaime... Dešinėje kampe, pasislėpusi tarp obelų žalumos - Gestauto senojo troba (dabar veikia ir veterinarinė vaistinė). Į Tiesiąją gatvę dar grįšiu vėliau. 




   Už anksčiau minėtos sankryžos pakilus kalvelėn, Didžiojoje gatvėje, kairėje stūkso dar vienas apleistas privatizacijos reliktas ir Lietuvos "kultūrinio paveldo" reiškinys. Tai daugiafunkcinis pastatas. Kiek menu - tai buvęs kolūkio kino teatras. Jame žiūrėdavom multiplikacnius filmukus po penkias kapeikas (po seanso prasėdėjus tamsioje salėje išėjus į lauką kelias minutes žiauriai akindavo dienos šviesa); kiek vėliau ir pirmą kartą ir vakarietišką filmą apie king kong'ą. Buvo įvykis! Tamsoj bibjojom namo grįžti :) . Kai nerodė (ir neberodė) filmų, čia vykdavo miestelio tuometinės diskotekos, šokiai, po šokių aišku muštynės, buvo kultūros namai. Kas per kultūrinės apraiškos! Dalyvauti neteko, bet ir ne gaila. Nieko manau, nepraradau. Dar šiame pastate veikė knygynas, jame galima buvo nusipirkti o ir laimėti tokioje keistoje loterijoje knygų, enciklopedijų, raštų, kalendorių. Darbavosi knygų pardavėja Alma. Viršuje gyveno kažkoks žmogelis Milius. Dabar ten vieni griuvėsiai - plytos byra ir namas negailestingai yra...  Dešinėje tiesiasi Liepų gatvė. Ten dar sugrįšiu. 




    Kitoje Didžiosios gatvės pusėje nuo buvusių kultūros namų stovi šiandienio Kaltinėnų klestinčio verslininko Subačiaus  parduotuvė. Čia prekiauja ūkiniais dalykais ir galanterija. O kadaise čia buvo vienintelis miestelio ir apylinkės susibėgimo centras - maisto prekių parduotuvė. Ech padvelkė istorija! Čia namo tinkliniais krepšeliais parvilkdavom kepalus šviežios (dažnai dar net ir šiltos) duonos, kitų maisto produktų. Deficito laikais teko stovėti ir milžiniškose pagal miestelį eilėse po kelias valandas, kad patekti į parduotuvę ir gauti prekių. Klestėjo ir korupcija pro "galines duris" - per pažįstamą pardavėja galėjai gauti šviežesnių maisto produktų, retesnės dešros, duonos, vyno ar kito vartojamo gėrio paprastam žmogui... Baisu kai prisimenu...




   Šalia Subačiaus parduotuvės stūkso vietiniai krikščionių maldos namai - bažnyčia. Toks buvusio keisto (keistas nes toks netipinis klebonas buvo, su savo "nuplaukimais") klebono Linkevičiaus produktas. Pastatytas vietoje kadais, lyg ir per maldos namų tarnų žioplumą nupleškintos medinės senosios bažnyčios. Baisiai keistas klebonas, keisti ir namai. Dabar ten viešpatauja dar kitas taip vadinamas dievo tarnas ir tarpininkas Narsutis. Prie jos daug neužtrunku. Šiemet Didžiosios gatvės prieigose šalia šventoriaus žemaičių 600 pakrikštijimo metinėms ir dar lyg partizanams atminti sugalvotas pastatyti nemažas, toks, atminimo akmuo. Įdomus sprendimas... Greit iš kankinių ir kryžių krašto įvaizdžio neišeisim... Vaikystėje, vasaromis, per vietinius atlaidus ten nupirkdavo visokių, skirtinguose ryškiaspalviuose blizgančiuose popierėliuose įpakuotų, bet vienodo skonio, velniai žino kieno darbo (greičiausiai namudininkų) saldėsių...




     Miestelio centras po prieš tai buvusios seniūnės Bataitienės (dabar seniūnijai vadovauja toks Antanukas) smarkokai pasikeitęs - išpjauti seni medžiai, pakeista šaligatvių danga, įrengtos automobilių stovėjimo vietos prie parduotuvių, sutvarkyta autobusų stotelė, anksčiau budavusi masinio susibūrimo vieta, laukiant autobuso iš Šilalės į Varnius ar Kražius... Senokai jau nebėra šalia autobusų stotelės stovėjusio legendinio kioskelio, kuriame buvo perkami pirmieji vaikystės ledai - plombyras, grietininiai, pieniški, vafliniuose indeliuose ir ant pagaliuko..., "kramtoškė" "Paršiukas Čiukas" ir kitos vaikiškos valgomos gėrybės...
     Centre vyrauja seni mediniai statiniai, daugiausia iš praeito šimtmečio pirmos pusės, priklausę daugiausiai tuo metų miesteliuose klestėjusiems žydams. Dešinėje Didžiosios gatvės pusėje matosi Manės namas (tokia vietinė keistuolė bobelė, mėgdavusi keistus apdarus ir "čierką"). Lyg veikia dar ten kokia tai parduotuvėlė (skylė greičiau...). Dešinėje - kitas namas. Didelis medinis, savotiškai įdomus statinys. Tarybiniais laikais veikė knygynas, kur dirbo knygų pardavėja Bladzė, periktos pirmosios vaikiškos knygos... dabar lyg gėlių salionas, dar buvo ritualinių paslaugų koks tai kampas, kur galėjai vainikų, žvakių, rūbų mirusiems įsigyti...   Šiuo metu tai apleistas, išdaužytais, langais, kerpėmis ir puvėsiais atsiduodantis bei gi kitaip paženklintas laiko, griūvantis statinys...




   Už  Manės namo kiurkso dar vienas senas, apkiužęs medinis namelis. Anuomet ten gyveno miestelio žymiausias radistas bei gi kitos elektronikos specialistas ir auksinių rankų meistras Ridas. Nebuvo tokios radijos, kiokios jis pats nebūtų  sutaisęs, išrinkęs ir vėl surinkęs, po ko ji netgi geriau ėjusi nei nauja! :) Toje troboje galėjai asti gyvą velnią keisčiausių radijo aparatų ir kitokio galo. Dar Ridas grodavo, vesdavo miestelio diskotekas.  Paskum kažkur dingo... Toj trobelės veikė ūkinių prekių parduotuvėlė, kurios šefai kitas miestelio verslo elitas  - Kvesčiai. Jų ir tolesnė troba, baltom lentom apmušta... Dabar tenai prekiaujama statybiniais reikmenim ir kitu ūkiniu gėriu, reikalingu kaime. Kadais ten vilkdavom maišais tėvo ar kitų susaugusiųjų ištuštintus alaus butelius ir gaudavom nemažai pinigėlio už depozitinę tarą...


   Prieinu jau anksčiau minėto verslininko Subačiaus kitą, jau maisto prekių parduotuvėlę. Toliau už jos vienas iš senesnių miestelio likusių namų, Privati Žibutės (toks vaistinės savininkės vardas) vaistinė ir privatus gydytojos Ugintienės praktikos kabinetas. Prie parduotuvės esanti autobusų stotelė, kadais tratėdavusi nuo keleivių laukiančių kelionės į Šilalę... Dabar ten būriuojasi vietiniai girtuokliai ir šiaip nemėgstantys darbo asmenys... Susėda ant suolelio eilute kaip parodoje ir kiurkso ištisai...



     Priešais Subačiaus maisto parduotuvę stovi kita maisto parduotuvė - Kinderio (ne to pačio kur pradžioj pasivaikščiojimo minėjau, o brolio). Tai vienas iš kelių miestelio verslininkų, kurie bando įvairias veiklos kryptis. Anksčiau kartu su tokiu vietiniu kepėju Bartašiumi kepė vietoje batonus ir juos vežiodavo po kaimų krautuves, ligonines. Jo parduotuvė patriotišku pavadinimu "Kaltinėnai" palaikė konkurencingą kovą miestelio verslo pasaulėlyje. Dabar statinys, eilę metų stovi neveikiantis. Šalia "Kaltinėnų" stūkso lyg ir globos namų priklausyme esantis statinys, kuriame, dar prie klebono Linkevičiaus gyveno senukai, našlaičiai. Prieš tai tai buvo prie Kaltinėnų vidurinės mokyklos techninio mokymo bazė (gal net bendrai su Pajūrio profesiniu technikumu) ar kažkas tokio. Ten galima buvo mokytis  vairuoti sunkvežimį, traktorių, valdyti ir remontuoti žemės ūkio padargus, netgi teko matyti kartingą, kuris veikė... Toks visai proforientavimas, sakyčiau... Ten pasieniais dažniausiai irgi sėdiniuoja girtuokliai...



   Antroji didelė miestelio sankryža - Didžiosios - Varnių - Kražių - Raseinių - Slėnio gatvių. Iš čia galima patekti skirtingomis kryptimis į Varnius, Kražius, Raseinius (per Kryžkalnį), Upyną. 



   Nuo Varnių pusės sankryžos atsiveria vaizdas į vietos turgelio aikštę. Savaitgaliais čia vos galima pravažiuoti - susirenka prekeiviai miltais, grūdais, naminiais paukščiais, buities rakandais, gėlėmis, dėvėtais rūbais. Pastarieji pasikeisdami čia trinasi ištisą savaitę. Dešiniau matyti anksčiau minėto Bartašiaus kepykla, pastatyta vietoje seno šimtamečio malūno, kur kadais taip pat virė aktyvus gyvenimas ir šeimininkavo vietos žymiausiais malūnininkas pavarde, berods, Antanavičius, vietinių pravardžiuojamas Pitliumi. Tikras "ekstrymas" būdavo  suaugusiems nematant, užsikarti į malūno trečią aukštą senais išklerusiais laiptais ir nenusisukti sprando. O jau kvapai žodžiais nenusakomi... Šalia Slėnio gatvės įšvažiavimo stovi jau tapęs įprastu lietuvio akiai ir skrandžiui - kebabų kioskiukas. Tie kebabai tai lyg virusas užėmė visą kraštą. Ką darysi - yra paklausa, bus ir pasiūla...  Vakarais čia trinasi ir nežinanti kuo doru užsiimti miestelio jaunuomenė - karstosi ant prekybos stalų, rūko, kerta kebabus, gal ir "alučia įkala" stumdosi su savo ar iš tėvų pasiskolintais automobiliais,  leidžiai garsiai muziką, pliekiasi - žodžiu niekais užsiiminėja...
     Kairėje matau Kinderio (to kur minėjau pirmiausia, larioko savininko) namas ir užeiga viename. Anksčiau ten būdavo galima visai neblogai užkirsti ir išgerti, ir draugus ar mergikę nusivesti papliurpti. Kaip yra dabar nežinau, bet pralėkdamas pro šalį karts nuo karto vis matau besibūriuojančius žmonės. Vadinasi vis dar gyvuoja... Ir gerai. Tas namas irgi perstatytas per naują. Kadais dar mokyklos laikais į ten veikusią maisto prekių parduotuvę, buvo įskriejęs nemažas maršrutinis autobusas "Laz" su keleiviais. Pusė trobos sugriuvo. Kažkam koja lūžo... Va kokių istorijų su miestelio namais besą...

Vaizdas į miestelio centrą nuo Kražių gatvės. Dešinėje žalsvoje troboje dabar lyg dar veikia vietinis grožio salionas - kirpykla. 




   Raseinių gatvėje stovi keletas namų (tas rudasis - šimtametis, jame gyveno mano pirmoji mokytoja Viščiuvienė) ir ten kelias eina žvyruotas lauku iki Žemaičių plento. Nieko įdomaus ir ypatingo... 


Raseinių gatvė nuo pietinio miestelio riboženklio. Dabar nuo Žemaičių plento atvingiuoja asfaltuotas kelias, čia gi dar vaizdas su žvyrkelio gabalu... Aš keliauju link Kražių...




   Kražių gatvė. Niekuo neišsiskirianti tipinė kolūkinio kaimo gatvė. Asfaltuota iki miestelio rytinės ribos. Dėmesį patraukia seni ano šimtmečio pradžios laikus menantys sandėliai. Kadaise priklausę žydams (ko gero kaip ir visoje Lietuvoje, nerasime vietos kur tie nebūtų prikišę nagų). Toliau stūkso sinagogos pastatas.



Ta pati Kražių gatvė. Sena vs. ne tokia sena. Bet sena. Tokių "lipdinių" daugiau neradau...



    Toliau Kražių gatvėje aptinkamas gerokai apleistas (net nebestebina), savo laiku buvęs (kuo tik nebuvęs), pastatas. Darbar ten lyg ir prekiaujama dėvėtais skudurais. Kažkada buvo patekęs (o gal ir tebėra) į tokių visų galų verslinykų Siautilų rankas. Anksčiau būta griausmingo "kabako", netgi batų parduotuvės tarybiniais laikais, kolūkio kontoros, kažkiokio uab'o būstinės...  Dabar laukia matomai griūties arba stebuklo...


      Sodybų tuštėjimo metas... taip sakant... Dar vienas nelaimėlis Kražių gatvėje... Na bet ne visi tokie apverktinos būklės statiniai mano miestelyje. Nieko amžino nėra... Paskutiniu metu statinio stogas jau artėja prie žemės...




Toliau link Kražių.  Trumpiausi miestelio gatvė kairėje Kražių gatvės - Trumpoji. Ką ten ir bepridėsi...




    Vaizdas į Kražių gatvę nuo Kražių gatvės ir Pelkių kaimo kelio sankryžos... Dešinėje stovi miestelio siuvėjo Stancelienės namas. Toji tai ko gero ne vieną miestelio gaspadinę apsiuvo ir ne kartą...  Apsisuku link Kražių dar kartą vėl.


     Paminklas iš praeities... Paminklas godumui, skubėjimui, nesusipratimui... Kolūkio fermų likučiai stūkso ir niūriai primena nevykusios privatizacijos (o gal greičiau "prichvatizacijos") padarinius. Postsovietiniai šeimininkai, regis nė negalvojo bent jau išlaikyti anuometinės būklės ir kokybės... Šiurpoka pagalvojus... 


Grįžtu centro link...


    Pelkių kaimo link. Gatvinis kaimas ir tiek. Pora eilių namų palei gatveles... Kairiau kiek matyti naujesnių namų kvartalas, tame tarpe ir dabartinė tėviškė...



    Vaizdelis keliaujant link Varnių. Varnių gatvė. Viena iš pagrindinių miestelio susisiekimo arterijų. 


    Dar vienas (ir ko gero jau paskutinis) prekybos taškas miestelyje. Aibės (dabar, 2016, ko gero jau Molupio) prekybcentris. Už jo miestelio seniūnija ir paštas viename. Kadaise, prieš gal penkiolika gerų metų veikė dar ir anokio lietuvos banko skyrius, kurį paskui uždarė nenuoramos, reformatoriai bankininkai...  Ir pensijas bobutės turėjo iš Šilalės pasiimti varyti....taip sakant... Seniūnija atnaujinta, išgražinta, smagiau juk dirbti kai išorė graži... eurosujuzo pinigai dirba gerai ta linkme...


    Nuo seniūnijos stengiasi neatsilikti vietinis stambus verslinykas Laurinavičius, vadinas. Pastarasis užgyveno gerbūvį ir aplinkinių pagarbą supirkinėdamas ir perparduodamas galvijus, žemės ūkio techniką bei gi kitais jam vienam težinomais būdais. Anksčiau toje vietoje stovėjo senolio Bumblio namelis, kuris po naujo šeimininko intervencijos ir naujų projektinių užmačių pavirto dar vienu euro statybos "šedevru".  Vieną ką gerai padarę verslinykas - sutvarkė iki tol buvusią pelkę ir šabakštyną miestelio centre, čia nors ir nepasinaudosi tuo, bet bent  jau akiai malonu bus...



   Seniūnija stengiasi palaikyti tvarką savo teritorijoje - pilna gėlių, krūmelių, kitokių augaliukų, akmenukų, žodžių lietuviškas japoniškas sodas... Pro medžius tolumoje nedrąsiai kyšo miestelio ambulatorijos kuorai, kur praleista ne viena valanda... Ten, kaip ir vietos ligoninėje (ar kažkokiame slaugos ir reabilitacijos centre, kaip pavadinsi) viešpatauja toks daktaras Andrijauskas. Baisiai mokytas ir veiklus bei gi valdingas žmogus. 




    Toliau Varnių gatve. Kairėje medinio laužiuko jau nebėr - nugriovė. Statys matomai kažką naujo. Arba ne. Dėšinėje, buvusiame mano minėto malūnininko Pitliaus troboje, ją kapitaliai atstatę įsikūrė kažkokie naujakuriai, apie kuriuos nieko nežinau. Matau, tik, kad žmonės labai myli gamtą, mėgsta paukščius, ir visą krūva medinių gandrų be gi pelėdų sau visur prisidrožė (o gal ir pirko).



    Kiek paėjėjus toliau nuo prieš tai buvusio taško aptinku naujus Kaltinėnų kultūros namus. Dabar jie ten mandrai bendruomenės namais ar kaip kitaip vadinasi. Ne per seniausiai rajono valdžia ir miestelėnai nugiedojo jų atidarymą. ir dar šalia kiek anksčiau medinį paminklą, liudijantį, kad Kaltinėnams sukako jau 640 metų, išdrožtą ko gero, vietinio dievdrožio Pociaus, pastatė...



    Grįžus kiek atgalios ir pasukus Stadiono gatvės link, pro Vaciaus Miliaus bakūžės kampą (džiaukitės jei Vacius miega, arba išėjęs, antraip turėsit su juo pabendrauti, o bendrauti jis mėgsta ir gan įkyriai kartais, dėl ko pats dažnai nukenčia). Va gimnazija. Mokykla. Aštuoniolika metų, tiesa dar tuometinė vidurinė, pravaikščiota skersai išilgai, viską sunku ir beatminti. Penkto kurso pedagoginė praktika, du metai darbo joje... kiek visko pridirbta, išgyventa joje... Kaip ir sakiau, buvusi Kaltinėnų vidurinė, paskui Aleksandro Stulginskio vardą įgavusi, neseniai gimnazija tapusi. Ta pati ir kartu visai nebe ta mokykla. Manosios jau nebėra... Tiksliau ji beliko tik atmintyje...  Direktoriauja tenai jau daug metų, pakeitęs anuometinį ilgametį direktorių Sungailą,  toks pedagoginis kadras iš Šilalės - Andrejauskas. Mėgsta valdžią labai... bet kartais ir visai sukalbamas žmogus...




    Vaizdas jau nuo šiaurinio Kaltinėnų riboženklio, kalvos Varnių link. Miestelis tokioje kalvos papėdėje. Gal ir gerai, šiaurės vėjai ne tokie baisūs... O ir saulėlydžiai nuo kalvų tiesiog nuostabūs!



     Dešinėje iš tos pat vietos dar yra keletas sodybų, kurios vienos naujesnių miestelyje. Yra žemėlapyje dar kažkokia Kalno gatvė, tik gūglamobilis ir ten pasibaidė važiuoti...  Kitoje pusėje taip pat, tik ne tokių naujų.


Leidžiuosi nuo kalvos... Tas kelias - tikras išbandymų kelias. Ypač vairuojantiems. Vaikystėje tikra kančia būdavo dviratį užsivaryti ant kalno (užtai koks malonumas nuvažiuoti, įsigudrindavau tai padaryti nemažu greičiu, kartais ir be rankų), kartą maršrutiniams rajono autobusų parko autobusui, leidžiantis nuokalnėn dingo stabdžiai, tai tas nulėkė tiesiai į kryžkelėj esantį Kinderio kabaką ir sugriovęs sieną sustojo jame!




    Mokyklos gatvė. Leidžiantis nuo kalvos link centro, kairėje pusėje esanti maža gatvelė - akligatvis (kas nežino). Kairėj mokytojų gyvenami kotedžai, tiesiai mokyklos buvęs mokyklos bendrabutis ir pradinė mokyklos grupė, dabar darželis ir pradinių klasių buveinė, mokyklos katilinė ir dar galai žino kokios patalpos mokymui ir gyvenimui... Dešinėje mokytojų garažai bei gi kiti ūkinės paskirties statiniai (kaip antai šunų voljerai ir vištidės). 





    Einu aš toliau Stadiono gatve (sėkmingai prasmukęs pro Vacių Milių). Palei mokyklos sporto aikštyną ir stadioną kairėje, ir gyvenamų namų eilę dešinėje. Tokia maža apžėlusi gatvikė. Už stadiono kampo šakojais į Sportininkų (kairėje) ir Gėlių gatvę. 




    Dešinėje Stadiono gatvės, stovi buvęs kadais  miestelio fotografės, Kšenavičienės, berods, tokia pavardė, namas. Moteris fotografė, mažame miestelyje tarybiniais laikais buvo kažkas netradiciška... 




    Sportininkų gatvė. Vaizdas nuo Stadiono gatvės sankryžos. Apytuštė gatvelė, vienoj pusėj mokyklos stadionas (dabar naujai renovuotas pagal naujausius europos standartus ir visais išpjautais medžiais, kuriuos, įvairių laikmečių mokyklos mokinius, vertė bet kokiais kiekiais sodinti anuometinė mokyklos valdžiai bei gi mokytojai), kitoje eilė namų, miestelio ligoninė ir reabilitacijos centras, katram vadovauja nuo seno anksčiau minėtas baisiai mandras daktaras Andrijauskas. Štai, žemiau, tasai pastatų kompleksas tarp eglių:




     Įdomu tai, kad tas statinys projektuotas ir statytas kaip vaikų darželis (turėjo matyt demografijos proveržį tuomet dar Ltsr nuplanavę), tačiau užbaigti nespėjo. Tiksliau planai valdžios susipainiojo ir ko pasekoje gavosi ligoninė, kur dabar dienas stumia ir galus suvedinėja vaikų iš visų pašalių suvežti senoliai.  Čia dar dirbo toks daktaras (prieš Andrijauską) Plenta, kurio aš mažas būdamas kažkodėl baisiai bijojau... Dar kartais ligoninės ūkinis personalas mėgsta aplinkinius "pamaloninti" sukurdami  ligoninės prieigose kokį tai  laužioką, kur degina tik jiems vieniems težinomas velniavas, nuo kurių baisiai smirda ir apdūmyjami kaimynų kiemai...




Sportininkų gatvė tęsiasi toliau palei tokį prūdą, kur stovi dar keletas naujesnių miestelio statinių... (deja čia gūglės mašina matyt pabijojo važiuoti ir apsisukus nudūmė fotografuot kitų gatvių)




    Sugrįžau į Stadiono gatvę. Leidžiuosi Gėlių gatve. Dešinėje matosi miestelio televizorių meistro Lazdausko namas. Nebuvo ko gero nė vieno teliko miestelyje, kuris nebūtų perėjęs per Lazdausko  rankas. Dažniausiai padėdavo... Lazdauskiukas irgi buvo galvą pametęs dėl visokių ten elektronikų ir dažnai tai demonstruodavo mokykloje...




   Čionais vienas iš berods trijų miestelio grožio salionų. Šeimininkauja tokio Čivilio (čia atrodo pravardė) žmona... Bet ne apie jo žmoną aš čia...




     Stadiono - Gėlių gatvių kampas visam gražume. Tikras ūkininkų kampelis. Čia jų net du įsispraudę. Kairėj Vytukas, tiesiai Jonas.  Pastarasis turi dalį buvusio kolchozo fermų, anksčiau mano apmatytų,  nupirkęs. 




       Gėlių gatvėje nieko ypatingo nėra, ji atsiduria Kražių gatvėn, kuria jau kiek prasivaikščiojau. Dešinėje matosi kadais gyvenusio miestelio keistuolio, kurį vadinome Karlsonu (kažkuo, gal dėl petnešų, buvo panašus į legendinį animacinį personažą iš vienos švedės pasakų). Buvo žmogelis kvaištelėjęs, bet  nepiktas. Dažniausiai vaikščiodavo apsmukusiomis (kartais ir nusmukusiomis) kelnėmis įsikandęs pypkę ir paprastai matydavome jį šiltuoju metų laiku vedant į ganyklą savo žalą karvę be uodegos... o kaimo vaikiščiai jį visais įmanomais būdais erzindavo... Tik nieko jiem iš to nesigavo - Karlsonas stabiliai judėdavo savo numatyta kryptim ir į padaužas nekreipdavo dėmesio...






      Sugrįžta į centrą. Vaizdas į Slėnio gatvę iš Kražių gatvės pusės. Visi objektai iš anksčiau pažįstami ir kiek aptarti. 



    Kiek paėjus, dešinėj matyti anksčiau minėtoji kepykla. Toliau - kažkada buvęs griausmingas ir iš visos šalies traukęs lankytojus - reabilitacijos centras su baseinu, procedūrinėmis voniomis, pirtimi ir treniruoklių sale. Po klebono Linkevičiaus (o gal geriau ūkvedžio, nes tą jis ko gero darė geriau nei bažnyčioj tupėjo) , kuris ir buvo iniciatorius viso to, išpirdolinimo į kitą parapiją ir atėjus klebonui Narsučiui šio naudingo miestelio bendruomenei statinio kaip ir nebeliko - jis stovi uždarytas. Atseit nėr pinigų, viską reik tvarkyti, remontuoti, dar ten kažkokie teisiniai kazusai radosi ir taip be galo... Prakeikti biurokratai... Tfu... 



     Baseino kampas ir vis modernizuojami  ir visaip plečiami (matyt tas klebonui naudinga) parapijos senelių namai. Pastatyti vietoje kadais per gaisrą supleškėjusio (ar supleškinto, kraupokas reginys buvo, nes teko matyt gyvai ir) medinio vaikų darželio pastato, kuriame net tris mėnesius (daugiau neleido sveikata) teko garbė lankytis ir man.




      Slėnio gatvė leidžiasi žemyn. Išsišakoja ir eina į kairę, kur baigiasi akligatviu; į kairę pasuksi - Slėnio (viena iš likusiu be asfalto dangos) gatvėn pateksi, dešinė atšaka susiremia su Turgaus gatvele. Ten ir keliauju. 



      Turgaus gatvės pradžia.  Kadais buvusi judroka dėl to kad dar buvo (ir tebestovi kairiau) antrinių žaliavų supirkimo punktas, kur buvo galima priduoti visokias atliekas antriniam perdirbimui - popierių, metalo laužą, skudurus (o dabar valdinykai maivosi, lyg sukūrę kažką naujo, nors tas "naujas" jau kadais veikė puikiausiai).  Čia karaliavo toks buvęs apylinkės įgaliotinis Damulis - keistas ir piktas dėdulė, kurio visi privengdavo (labai ans velnių duodavo smarkiai ir pykdavo dėl visokio nieko).



Turgaus gatvė atsiremia į Tiesiąją gatvę, kuri veda nuo Žemaičių plento į miestelio centrą. Kairėj namas, kuriam yra trečias grožio salionas miestelyje ir kur dirba kirpėja Zita, katros žirklės ne vieną toną plaukų jau yra nukirpusios gal ir ausies galą kitą (juokauju)...




     Tiesioji gatvė nuo Žemaičių plento.  Dažniausiai pristatydami miestelį visi rodo nuo šios gatvės (gal kad iš didesnio kelio išeina ar kaip). Kairėje matyti medinukas, prikeltas naujam gyvenimui, kur kadais (sunkiai beatmenu) buvo lygtais "kabakas" ar parduotuvėlė pravažiuojantiems. Dabar čia nieko nevyksta. Tiesiog sandėlys. Šeimininkauja Ričkus Kinderis, kuris valdo užeigą miestelio centre...



Pasukus kairėn matyti Žemaičių plentas - Pergalės gatvė, vedantis link Klaipėdos... Miestelis lieka dešinėje... Prie stotelės -  visų laikų policijos pareigūnų mėgstama patruliavimo vieta (anskčiau VAI, dabar kedis nežymėtas laikas nuo laiko burzgia paliktas). Ne vienas gavo skylių į teises anuomet už lakstymą per gyvenvietės ribas ant 60 ir daugiau... 


Pasukus dešinėn matyti Žemaičių plentas - Plento gatvė, vedantys link Kryžkalnio, Raseinių... Miestelis lieka kairėje... 




Tiesioji gatvė, taip sakant visame savo gražume... Labai įsimintini raudoni bordiūrai, pakeitę iki tol buvusius asfaltuotus...



    Grįžtu link centro. Kairėje - Tautkevičienės ar Tautkuvienės troba. Atrodo apleista. Čia gyveno toks kaimo traktoristas pravarde Plėšikas (gal, kad vaikščiodavo nesiprausęs, susmirdęs, pastoviai neblaivus ir juodas, kaip koks plėšikas iš pasakos). Kažkada , nepriklausomybės pradžioje  veikė Krautuvė ir buvo galima įsigyti nebrangios ir skanios duonos. Vėliau viskas užsiraukė... Dabar stovi namas, griūva - likęs po tėvų mirties priedurnis apleistas sūnus nepajėgus ką padaryti su palikimu. Taip ir nyksta palikimas...


    Sekantis namas - Jurgaičio, buvusio (ar tebesamo) bažnyčios zakristijono. Prie kiemo vartų kabantis užrašas skelbia, kad galima kreiptis dėl įvairių ritualinių paslaugų...




   Dar kiek paėjus kairėj matoma kadaise buvusi klebonija, senoji Kaltinėnų ligoninė,  veikusi lygtais nuo praeito šimtmečio tarpukario. Po to perkėlus ligoninę į naujas patalpas, čia vieno klebono iniciatyva įsikūrė beglobiai senoliai ar šiaip tie kuriais nebepasirūpino šeimos nariai. Kažkas panašaus, manau ir šiandiena ten. Dešinėje esantis įkalnėn keliukas - Ligoninės gatvė. Maunu ten. 


      Ligoninės gatvė. Eina vingiuodama kol atsiduria į Pergalės gatvę ir Žemaičių plentą... Tolumoje matosi vienas didžiausių namų Kaltinėnuose - visų galų specialisto, nenuoramos Nomgaudo "monstranamis". Pamenu dar vaikystėje, kai buvo statomas, netgi buvo atgabentas bokštinis kranas, kuriuo paprastai daugiabučius namus statydavo... 




     Priėjus prie monstranamio, kairiau dar viena trumpesnių - Šaltinio gatvė, akligatvis, besibaigianti ūkininko Gėrybos kieme...



Grįžus į Tiesiąją gatvę, dešinėje. einant link centro stovi dabartinė klebonija, kur gyvena ir tikriausiai meldžiasi dabartinis klebonas Narsutis, dabar valdantis visą Šilalės parapiją... Po pirmtako klebono Petro, čia atliktas neblogas "jevroremontas" ...



   Atėjau iki Tiesiosios gatvės galo. Ten skiriamasi į Kapų gatvę ir Didžiąją gatvę. Tiesiai matyti vienas seniausių miestelio namų, tokia šimtametė troba, buvusi labai žemom lubomis, durimis ir mažais langais, dabartinių savininkų "pagaidyta" "renovacijos"...šalia buvusi tarybinė, kanceliarinių prekių krautuvė, irgi kokių '38 praėjusio šimtmečio metų statymo. Dar ten gyveno toks priedurnis klebonas altaristas ir viršuj visokie bažnyčios klapčiukai keitėsi...dabartinis savininkas bandė pradavinėti ir tvarkyti, bet jam tai nelabai sekėsi...
----------------------------


   Sugrįžau į Medvėgalio gatvę. Iš ten leidžiuosi į Parko gatvę, tokią siaurą ir apžėlusią. Vaikystės takai...



      Parko gatvėje yra vienintelis negyvenamas namas. Labai seniai čia niekas negyvena. Senoliai išmirė, vaikai velniai žino kur... Keistas, paslaptingas ir bauginantis tas namas nuo vaikystės atrodė... Net obuolių į tą sodą nesinorėjo lysti...


Parko - Liepų gatvės sankryža. Ten atsiduriu ir eisiu kairėn.


      Vaizdelis Liepų gatvėje įkalnėn link vietinių daugiabučių ūkinių statinių (reiktų sukti kairėn) ir Pirties gatvės (dešinėn)...


Liepų gatvė. Eina link centro ir atsiduria į Didžiąją gatvę, tiesiai prieš bažnyčią... Tipiška kolūkio laikų statinių gatvę, kur gyveno vairuotojai, traktoristai, melžėjos, felčerė Slabošienė (Slaboševičienė), viena kita vidurinės mokyklos mokytoja...



     Pasukęs nuo centro Liepų gatve, atsirandu Pirties gatvėje. Dešiniau matosi vieninteliai Kaltinėnų daugiabučiai - būtosios kolektyvizacijos kėslų paminklai... Parko gatvė baigiasi atsirėmusi į Varnių gatvę...



    Sunku patikėti, kad kadaise čia buvo takas, vedęs į taip vadinamą Dargio daubą. Ten buvo pastatyta kolūkio pirtis, seniai nudegusi ir atstatyta naujai, esanti iki dabar... Ten vykdavo mokyklos turizmo dienos šventės, orientavimosi varžybos. Kiek kartų čia siaurais takeliais ir stačiais šlaitais dviračiais lakstyta ir virsta... Dabar be gero kirvio nė pro kur...

Nieko toliau čia įdomaus... Pirties gatvėje...


...tik buvęs Steponaičio kabakas, kuriame galėjo kas tik nori prisigerti ir gauti į snukį bet kokia proga... Gerai, kad seniai užsidarė... Nors pradžioje kaip ir pas daugelį atrodė gan visai nieko...



Priešingoje pusėje toks šabakštynas prie anksčiau minėtų daugiabučių...  Primena taborą...Kaip bebūtų graudu ir gaila, nemažai tokio "gėrio" vis dar yra.


Pirties gatvė nuo Varnių gatvės pusės. Viskas. Prisivaikščiojau... :)




Na, kaip ir baigiau savo trumpą virtualų turą po Kaltinėnus... Ką prisiminsiu gal dar suraitysiu į planą... 

(ateityje gal bus pildoma)




Komentarų nėra: